Kai imu į rankas naują savo gaminį, jis dar kvepia dirbtuvėmis. Pirštų pagalvėlės jaučia siūlės kryptį, krašto storį, odos šilumą. Man tai daugiau nei darbas – tai ryšys. Su medžiaga, su procesu ir su tavimi, kuris (ar kuri) galiausiai tą gaminį nešiosi.
Aš renkuosi natūralią odą. Ir noriu tau papasakoti, kodėl.
Pirmiausia – natūrali oda nėra gyvūnų auginimo dėl mados pasekmė. Ji yra antrinė žaliava – likusi iš mėsos pramonės, kuri ir taip egzistuoja. Pasirinkdama natūralią odą, aš prisidedu prie tvarumo – paverčiu tai ilgaamžiu, prasmingu daiktu, kuris kitaip būtų atlieka. Man svarbu, kad išteklių nenaudotume be reikalo. Tai yra tikras, gilus tvarumas – ne tik etikete pažymėtas daiktas.
Dirbtinė oda dažnai vadinama „etiška alternatyva“. Bet tiesa ta, kad tai plastiko ir sintetinių dervų mišinys, kuris labai greitai susidėvi, lupasi, skyla. O svarbiausia – nesuyra gamtoje šimtus metų. Natūrali oda, priešingai, gražėja su laiku. Ji prisitaiko prie tavęs, sugeria tavo prisilietimus, gyvena tavo ritmu. Ir kai ją prižiūri – tarnauja metų metus.
Egzotinių gyvūnų oda ir jos gaminiai daugelyje pasaulio šalių yra griežtai reglamentuoti ir net uždrausti. Krokodilo ar gyvatės raštai gali atrodyti įspūdingai, bet jie – ne mums, o gamtai. Mes neturime teisės sunaikinti tai, kas gamtoje tobula. Tam tikrai yra alternatyvų: dekoruota oda, kuri atkartoja natūralius raštus, bet išlaiko etišką požiūrį. Tai grožis be žalos.
Tikiu, kad kai renkamės lėčiau, apgalvotai – ir gyvenimas tampa švaresnis. Kad piniginė ar rankinė gali tapti tavo kasdienybės dalimi ne tik dėl funkcijos, bet ir dėl istorijos. Kad kai laikai ją rankoje, jauti – tai daryta su rūpesčiu, su meile, su pasirinkimu gyventi kitaip.
Tikiuosi, kad tai jauti ir tu.
Kad kai renkiesi – renkiesi ne tik stilių, bet ir požiūrį.
Ir aš – už tai labai dėkoju.